KAI GIMTINĖ SUKVIEČIA ŽMONES

Yra vietų, iš kurių išvažiuojame. Yra kelių, kuriais gyvenimas mus nuveda labai toli. Tačiau yra vieta, kuri visada išlieka mūsų širdyse. Vieta, į kurią sugrįžtame ne todėl, kad privalome, o todėl, kad ten prasidėjo mūsų istorija. Tokia jau trisdešimt metų yra Onuškio krašto šventė „Dviejų gimtinių nebūna“.

Šiemet ji buvo ypatinga. Minėjome ne tik garbingą trisdešimties metų sukaktį. Šventė tapo padėka žmonėms – tiems, kurie prieš tris dešimtmečius patikėjo šios tradicijos idėja, ją augino, saugojo ir perdavė kitoms kartoms.

Jubiliejiniai renginiai prasidėjo Šv. Mišiomis Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. Tai graži, daugelį metų puoselėjama tradicija, suburianti bendruomenę maldai už Lietuvą, gimtinę ir jos žmones.

Vėliau šventinis šurmulys pasklido po visą Onuškį. Vaikai dalyvavo edukacijose ir sportinėse rungtyse, šeimos išbandė diskgolfą, lankytojai aplankė dailininko Dariaus Kairaičio tapybos bei kraštiečio Žilvino Švabausko tradicinės medžio drožybos darbų parodą, o vakare Kipro Petrausko aikštėje prasidėjo iškilminga jubiliejinės šventės programa.

Jautrią ir prasmingą vakaro nuotaiką sukūrė atlikėja Gija ir Joris Jarmalavičiai bei Aukštadvario liaudiškų šokių kolektyvas „Aukštava“, vadovaujamas Rimutės Blikertienės. Jų pasirodymas tapo gražia įžanga vakarui, kuriame netrūko nei muzikos, nei prisiminimų, nei nuoširdžių emocijų.

Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – dienos iškilmės tęsėsi Lietuvos Respublikos vėliavos pakėlimu. Garbė ją iškelti buvo patikėta vienam pirmųjų krašto šventės sumanytojų, ilgamečiam Onuškio seniūnui Juozui Okunevičiui. Skambant „Tautiškai giesmei“, ši akimirka priminė, kad valstybės stiprybė prasideda nuo žmonių, kurie myli savo kraštą ir puoselėja jo tradicijas.

Šventės dalyvius pasveikino Onuškio seniūnė Zita Aniulienė ir Trakų rajono savivaldybės meras Andrius Šatevičius, pasidžiaugę gyvybinga bendruomene, puoselėjančia savo krašto tradicijas.

Tačiau svarbiausia šio vakaro dovana buvo ne scena, ne koncertai ir net ne gausi programa. Svarbiausia buvo žmonės. Jautriausia jubiliejinės šventės akimirka tapo bendruomeninė iniciatyva „30 širdžių Lietuvai“. Scenos centre stovėjo didžiulė jubiliejinė širdis. Tačiau iš tikrųjų tą vakarą ji pildėsi ne vardais. Ji pildėsi žmonių gyvenimais.  Vienas po kito į sceną buvo kviečiami tie, kurių darbai per trisdešimt metų tapo šios šventės istorijos dalimi – pirmieji sumanytojai, ilgamečiai seniūnai, savivaldos atstovai, rėmėjai, kraštiečiai, sporto ir kultūros puoselėtojai, bendruomenės žmonės, dvasininkai, meno kolektyvų nariai, jaunieji tradicijos tęsėjai. Kiekviena pakabinta vardinė širdelė bylojo apie ištikimybę, tyliai padarytus darbus, pasiaukojimą ir meilę gimtajam kraštui.

Tačiau trisdešimt širdelių simbolizavo kur kas daugiau nei trisdešimt žmonių. Jos buvo skirtos visiems, kurie per tris dešimtmečius kūrė šią šventę – organizavo, rėmė, koncertavo, savanoriavo, rūpinosi ir tikėjo, kad Onuškiui reikia savo krašto šventės.

Ypač jautrios akimirkos lydėjo pagerbiant pirmuosius šventės kūrėjus, ilgamečius bičiulius ir šeimas, kurių vardai jau tapo neatsiejama krašto šventės istorijos dalimi. Ne vienam tą vakarą sudrėko akys. Buvo juntama, kad pagerbiami ne tik žmonės – pagerbiama bendruomenės atmintis.

Nuoširdūs padėkos žodžiai skambėjo ir šių metų šventės rėmėjams bei partneriams. Jų geranoriškumas ir bendrystė dar kartą patvirtino, kad gražiausi darbai gimsta tada, kai žmonės susivienija bendram tikslui.

Vakaro koncertinėje programoje pasirodė Onuškio Donato Malinausko pagrindinės mokyklos jaunieji atlikėjai, folkloro kolektyvai, vokaliniai ansambliai, liaudiškos muzikos kapelos, o vakaro kulminacija tapo grupės „Žemaitukai“ koncertas, sukvietęs gausų būrį žiūrovų.

Jubiliejinės šventės renginiai baigėsi liepos 6-ąją. Bendruomenė dalyvavo draugiškame dviračių žygyje aplink Onuškio ežerą, prie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko kapo padėjo lauko gėlių puokštę, o vakare Kipro Petrausko aikštėje kartu su viso pasaulio lietuviais sugiedojo „Tautišką giesmę“.

Tą akimirką atrodė, kad šventė baigėsi. Tačiau iš tikrųjų ji tik dar kartą priminė tai, kuo Onuškis gyvena jau trisdešimt metų. Didžiausia bendruomenės stiprybė nėra scena. Ne koncertai. Ne renginių programa. Didžiausia jos stiprybė yra žmonės. Žmonės, kurie išvažiuoja, bet sugrįžta. Žmonės, kurie padeda, nors niekas neprašo. Žmonės, kurie tyliai kuria tradicijas ir perduoda jas kitai kartai.

Kai paskutinė vardinė širdelė surado savo vietą jubiliejinėje širdyje, tapo aišku, kad joje telpa kur kas daugiau nei trisdešimt vardų. Joje telpa visas Onuškis. Vakar. Šiandien. Ir rytoj.

Liuda Korsanovienė

Trakų KMC Onuškio padalinio kultūrinių renginių organizatorė